Filosofijos kilmė

Žmogus iš pat pradžių pasaulį kūrė mitologiniais atsakymais.  Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas. Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Viską paaiškino žmogaus fantazija, todėl ilgus tūkstančius metų kitų atsakymų nereikėjo. Mito forma kurdamas pasaulėvaizdį, senovės žmogus neieškojo jo konstravimo principų įvairovės. Svarbiausias jo mąstymo principas buvo analogija. Žmogus gerai žinojo, kad jo paties veiksmai turi tam tikrų padarinių: jis gali pagimdyti ir užmušti, pastatyti ir sugriauti. Visais šiais atvejais už padarinio slypi veikėjas. Todėl ir aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs , ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Kadangi gamtos reiškinių mastas pranoksta jo paties veiksmų padarinių mastą, tai, aišku, tie veikėjai turėjo būti galingesni už žmogų. Ilgainiui jie buvo pradėti vadinti dievais. Daugelio tautų mituose, taip pat ir graikų mitologijoje, kuri mums ypač svarbi, dievai yra labai žmogiški. Moksliškai kalbant, jie yra antropomorfiški (gr. anthropos - žmogus; morphe - forma). Taigi mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.

Tačiau vis labiau vystantis žmogaus socialinei būklei, kartu vystėsi ir mokslo sritys, paneigiančios mitologinius atsakymus. Be to besimaišančios žmonių tautos nebeteko tradicijos iš kartos į kartą perduoti mitologinius pasakojimus. Juos išstūmė įrodymais pagrįsti aiškinimai - teorija. Tai pirmos filosofijos užuomazgos. Atsiriboti nuo mitologijos (ir glaudžiai su ja susijusios politeistinės, t. y. daugelį dievų pripažįstančios, religijos) filosofijai pirmą kartą pavyko senovės Graikijoje. Žinoma, atsiribojimas nebuvo absoliutus. Tiek graikų, tiek vėlesnėje filosofijoje išliko mitologinio mąstymo elementų, bet ne jie lėmė filosofijos plėtros kryptį. Todėl ir teigiame, kad filosofija gimė Heladoje - taip graikai vadino savo šalį. Būtent Graikijoje filosofija pirmą kartą tapo iš esmės savarankiška, teorine mąstymo apie pasaulį ir žmogaus vietą jame forma.

                      Kodėl būtent Graikijoje kilo filosofija? Priežasčių yra nemaža, bet svarbiausios, matyt, dvi. Pirma, nors kai kuriuos astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Babilono ir Egipto žynių, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris būtų suinteresuotas ir sugebėtų išlaikyti mitologinio religinio mąstymo monopolį. Todėl Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei. Tik tokiomis sąlygomis ir galėjo atsirasti naujas požiūris į pasaulį ir žmogų. Antra, pats žmogus (nekalbame apie vergus, kurių VII a. pr. Kr. Graikijoje buvo nedaug) šioje valstybėje buvo kur kas laisvesnis negu Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė. Tiesa, ne visi graikų poliai buvo demokratiški, bet ne veltui filosofija suklestėjo demokratiškiausiame iš jų - Atėnuose.

                      Europos (o dabar jau ir pasaulio) civilizacijos, jos mokslo ir politikos, apskritai visos kultūros istorinis pagrindas yra graikų kultūra ir visų pirma graikų filosofija. Todėl jei norime pažinti save, suprasti, kas mes esame ir iš kur mes atėjome, tai savo ištakų turime ieškoti senovės Graikijoje. Tiesa, kartais minimi ne vienas, o trys Europos kultūros kertiniai akmenys - graikų filosofija, romėnų teisė ir Palestinoje gimusi krikščionybė. Tačiau, net ir priėmus tokį požiūrį, reikia pripažinti, jog be seniausio iš jų - graikų filosofijos - mūsų civilizacija negalėtų susiformuoti.

                 Mąstymas Rytuose buvo dogmatiškas ne tik dėl žynių draudimo abejoti jų skelbiamomis tiesomis, bet ir dėl despotiškų valdovų, kurie neleisdavo svarstyti savo įsakymų. Jie turėjo būti tik vykdomi. Todėl nekildavo ir politinių diskusijų. Kadangi viskas buvo aišku, tai nieko nereikėjo ir įrodinėti. Graikijoje, priešingai, tautos susirinkime, teisme kiekvienas (ar beveik kiekvienas) galėjo reikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo argumentuoti, įrodinėti. Todėl visiškai natūralu, kad įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį. Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės privalėjo vartoti tikslias sąvokas ir samprotauti nuosekliai. O tai ir sudarė prielaidas teoriniam mąstymui, taigi filosofijai atsirasti.

Filosofijoje galime įžvelgti ryškų santykį su mokslu. Aristotelis suskirstė filosofiją į dvi dalis: 1. Teorinę, nagrinėjančią žmogaus būties principus. 2. Praktinę, nagrinėjančią žmogaus veiklos principus. Iki 17-o amžiaus vyravo Pitagoro metafizinis pasaulio suvokimas. Vėliau, dėl mokslo pažangos, jis ėmė nykti. Atsirado materialinės naudos šalininkai, suinteresuoti moksliniais išradimais. Filosofijai beliko vienintelis tiriamas objekts - tai pats mokslas.

Kiekvienas gamtos mokslas nagrinėja pasaulį segmentais: nuo - iki. Kiekvienoj mokslo daly pagrindinis klausimas yra toks: kaip elgtis su šiuo segemntu. O filosofijoje pagrindinis klausimas yra toks: kodėl operuojama tam tikru daiktu. Yra žiūrima iš šalies, norima sužinoti kas iš to pačiam individui. Mokslas iš principo nėra apsidraudęs nuo moralinių pasekmių. Kaip mokslo sinonimą žodį filosofija pabandė pakeisti Aristotelis. Tai diferencijacijos idėja. Jisai iš filosofijos atėmė objektą. Filosofijai lieka: 1. Klausimas - kas iš to pačiam individui? 2. Gebėjimas apibendrinti padarytus žingsnius ir rasti tiltą tarp metakalbų. Metakalbos - specifinė kalba, suprantama tik tam tikrų sričių specialistų. Žmogus, aiškinantis savo srities pliusus ir minusus, jau filosofuoja.

Filosofijoje galime rasti ryškų santykį su religija ir menu. Didžiausias filosofijos ir religijos panašumas yra tas, kad abu kelia tą patį klausimą: ar vienas bei kitas žmogaus padarytas žingsnis turi prasmę. Pagrindinis skirtumas - apeliuojama į tam tikrą autoritetą (tikėjimą). Tikėjime svarbiausia tikėti. Filosofijoje siūlomas pažinimo kelias. Atsiranda uždavinio sprendimas neturint atsakymo. Menas ir filosofija bendras tuo, kad kūryboje abu žmogų stebina, pateikia vis kažką nauja.

Visas žmogaus pasaulio pažinimo procesas eina kartu su žmogaus istorija. Pirma nebuvo nei laiko, nei erdvės perspektyvos. Vėliau, atsiradus lankui, atsirado ir maisto perteklius bei galimybė išlaikyti senesnius žmones, kurie jau galėdavo perduoti jaunesniesiems per gyvenimą sukauptą patirtį. Taip atsirado perduodamos žinios. Pirma žinias perduodavo teatro forma. Dar vėliau žinias perduodavo piešiniais ant žmogaus kūno. Šį būdą pakeitė informacijos generavimas objekto padėtimis ir išvaizda. Egzistuoja daiktinė informacija. Atsiradus pirmoms valstybėms ieškoma naujų, greitesnių ir patikimesnių būdų informacijai perduoti. Atsirado piktogramija: piešinių raštas. Praėjus 300 metų (apie 3300 m. pr. Kr.) atsirado ideografija (piešinio idėja). Tai supaprastinta piktogramijos forma. 2900 m. pr. Kr. suiformuoja fonografija. Ją galima suskirstyti į dvi dalis: 1. Silabinė - vienas skiemuo turi vieną simbolį. 2. Alfabetinė - vieną garsą atitinka vienas simbolis, todėl čia labai sumažėjo simbolių skaičius. Šiuolaikiniame pasaulyje, kurį valdo kompiuterinės technologijos, informaciją pradedama saugoti vienetukų ir nuliukų pavidalu.

Senovės kinų filosofija

Nuo pat pradžios ji linksta į gyvenimą, į praktiką, jos tikslas - formuoti gyvenimą, o ne atkartoti jį gyvenimo atžvilgiu trancendenciniams tikslams. Kinų filosofai nėra teologai. Tai liaudies auklėtojai, valdovų patarėjai ar bent jau norima tokiais būti.

Pažymėtina, kad kinų filosofija prasideda ne giesme, kuri klausia, kas yra anapus dievų, ji prasideda orakulų knyga, kuri tapo ir išminties knyga. Ji klausiančiajam ne nurodo kas bus, o pasako kaip reiktų elgtis vienu ar kitu atveju. Orakulų knyga taip pat lenkė žmogų pažinti save, taurinti sielą.

Kinai mąsto abstrakčių sąvokų simboliais. Simbolinis mąstymas sudaro prielaidas aprėpti įvairius dalykus. Simbolis yra tai, kas galutinai tikra.

6 - ame amžiuje pr. Kr  kinų dvasiniam gyvenimui didelę įtaką padarė du mąstytojai: vyresnysis Kung Dzė ir jaunesnysis Lao Dzė, kurie gyveno neramumų ir nuoplių laikais. Kung Dzė visą savo gyvenimą buvo liaudies auklėtojas, valdovų patarėjas. Jis siekė atgaivinti pusiau legendinių valdovų laikus. Šie valdovai tai žmonės, kurie per savo valdymo laikotarpį buvo dori ir teisingi. Visi žmonės buvo įpainioti į tam tikrus snatykius: jis yra tėvas ir sūnus, vyras arba žmona, valdovas arba tarnas. Valdovas privalo būti teisingas, tarnai ištikimi, vyras griežtas, žmona nuolanki. Šie santykiai suteikia žmogui gyvenimo turinį bei prasmę ir apibrėžia jo pareigas. Valdovas yra liaudies ,,tėvas", o visa tauta - didžiulė šeima. Kung Dzė propogavo nelygią meilę visiems žmonėms. Jis geriesimes reikalavo būti taip pat geru, o negeriesiems - teisingu.  Žmogus privalo būti atsidavęs kitiems, o tuo pačiu ir pats sau, ištikimas tradicijai.

Tradicionalistinė mąstymo forma yra pagrindinis dalykas, skiriantis Kung Dzė nuo Lao Dzė. Pastarasis žmonės aiškino, kad žmonės privalo veikti be jokių išankstinių tikslų, remiantis tuo, kas yra, esme. Tikrai didelis žmogus veikia nekrisdamas kitiems į akis. Bet koks jėgos panaudojimas yra beprasmiškas, kaip ir gamtos stichijos, jos yra tik laikinos. Lao Dzė, skirtingai nei Kung Dzė, puoselėjo lygią meilę visimes žmonėms, todėl net ir už pikta reikalavo atsilyginti geru.

Kinų filosfijoje ieškoma ne naujų informacijos klodų, o stengiamasi ištobulinti jau senus ir priprastus dalykus. Žmogus gali ištisas dienas praleisti vis kartodamas tą patį. Filosofijoje dominuoja idėja, kad pasaulyje nuolat vyksta dinaminiai procesai.

Indų filosofija

Pagrindinė indų filosofavimo tema yra metafizinė - religinė. Jos tikslas- išsivadavimas, o priemonės - žinojimas. Indų mąstymui būdingas svetimumas pasauliui ir gyvenimui. Žmogus mąsto tam, kad išsivaduotų iš gyvenimo.                     Indų filosofas neturi nieko bendro su žmogumi, kuris dėl savo užimamų pareigų negali išsivaduoti nuo kasdienybės. Jisai savo gyvenimą baigia kaip elgeta, pasinėręs į meditaciją. Filosofijoje kalbama kiekvienam pagal padėtį ir profesiją užimamas pareigas. Karys turi kariauti, ūkininkas dirbti žemę ir pan.

Indija, lyginant su Kinija, nuėjo visai skirtingu vystymosi keliu. Čia pasiekiama pati sudėtingiausia religinė sistema. Tradicinė indų religijos mokykla tvirtina, kad egzistuoja 3333 dievai. Jau pats kaičius yra magiškas. Indai didžiausią dėmesį kreipė į gamtos, žmogaus, anatominių-fiziologinių reiškinių stebėjimą.  Susimaišius indiškoms ir kiniškoms tradicijoms atsirado nauja filosofijos tradicija - čangbudizmas. Čia originaliai maišosi indų ir kinų minties tradicijos. Iš indų perimamas įsižiūrėjimas į gamtą bei save. Iš kinų paimama idėja, kad gamtoj nuolt vyksta dinaminiai procesai. Kinijoje čangbudizmas virto judančiu išsilankstymu (kovos menais). Indai judesio neakcentavo.

Indijoje senąją religiją pakeitė nukariautojai, atnešę keturis pagrindinius religinius dievus. Atsirado vedos - knygos apie žinojimą (mediciną, amatus ir pan.). Seniausiuose vedų sakiniuose išryškėja žmogaus noras pažinti pasaulį. Seniausias tekstas, kuriame ryškėja filosofinė problematika - „Upanišados", buvo pradėtas kurti jau X a. pr. Kr. Indijoje. Viena iš filosofinių minčių buvo mokslas apie atmena (individualią sielą) - kvėpavimą. Žmogaus pagrindinis tikslas yra tobulinti savo sielą. Bet Indijoje filosofija atsirado mitologinio - religinio mąstymo gelmėse kaip senovės indų Vedų himnų religiniai filosofiniai komentarai. Todėl Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, filosofija ilgą laiką neįgavo savarankiškos, nuo mitologijos ir religijos atskirtos intelektualinės jėgos pobūdžio. Tuo metu, kai graikų filosofai jau drąsiai formulavo pirmąsias teorijas mitams pakeisti, indų mąstytojai tik interpretavo mitus, aiškino juos alegoriškai. Senojoje indų filosofijoje svarbesnė yra metafora, o ne sąvoka, tradicija, o ne griežti įrodymai. Dėl šios priežasties ji poetiškesnė negu graikų filosofija ir dažnai traukia žmones, pavargusius nuo griežto, racionalaus (lot. ratio - protas), argumentuoto, logiško mąstymo.

Rytų pasaulyje subjektas ir objektas suliejamas. Indijoje su nepasitikėjimu imama žiūrėti į gamtą. Blogu laikoma ne mirtis, o gyvybė. Ima egzistuoti tarpinės formos, uždaras gyvybės ratas. Vienas iš mokymų išsivaduoti nuo bodėjimosi gyvenimu yra mokslas apie karmą. Religinė forma budizmas ima spręsti išsivadavimo iš įvairių troškimų problemą. Ilgainiui žmonės ėmė jausti, kad nebepriklauso šiam pasauliui. Požiūriai į laisvę budizme išsiskiria. Vienas požiūris teigia, kad žmogus gali pasinerti į nirvaną (poreikių atsisakymą). Kitas budizmo mokslas sako, kad žmogus į pasaulį ateina tam, kad mokytų kitus.

Demokrito atomo teorija

Demokritas gyveno apie 460 - 370 metus pr. Kr. Jisai išplėtojo atomų mokslą ir sukūrė materializmo sistemą. Atomistinėje sistemoje galima rasti daug ankstesnių teorijų apie pasaulio atsiradimą, tik jos yra kitaip įprasmintos ir papildytos (panašumo trauka prie panašaus, pirminių pradų susijungimas ir t.t.). Atomų teorija, priešingai nei mitinis mąstymas, pasaulio sandarą grindė moksliškais paaiškinimais, nesirėmė mitais apie dievų sukurtą pasaulį.

Demokritas samprotavo taip: kas protui yra nepaneigiamai tikra? Nepaneigiama yra tai, kad pasaulis yra. Tai, kas yra, šitas buvimas, yra kažkas konkretu, daiktiška - apčiuopiama, suvokiama. O jeigu yra kažkas, ką neabejotinai galime laikyti esančiu, būvančiu ne tik čia ir dabar, bet ir visur, ir visada, arba būtimi, tai, savaime aišku, turi būti ir tai, kas nėra tuo, kas yra būtis. Kitaip sakant, jeigu yra būtis, turi būti ir nebūtis. Jeigu būtis yra daiktiškumas, medžiagiškumas, arba tiesiog medžiaga, iš kurios sudaryti visi daiktai, tai nebūtis turi būti bedaiktiškumas, nebuvimas tos medžiagos, iš kurios susidaro daiktai, arba tuštuma.

Tai, kas yra, arba būtis, reiškiasi įvairiais daiktais: daiktas yra ir medis, ir vanduo, ir žemė, ir pasaulis. Daiktai nuolat kinta: sėkla tampa medžiu, medis - ugnim ir pelenais, pelenai - žole ir t. t. Būtis ir nebūtis eina greta, ir visi pasaulio daiktai, netgi visur esantys miletiečių „elementai", klauso nebūties alsavimo. O pasaulis vis tiek išlieka, mes vis tiek sakom, kad jis yra! Kas yra galingiau, visuotingiau net už tuos „elementus", ir kas galėtų būti laikoma viso, kas yra, pamatu? Matyt, niekas kita, tik medžiaga, iš kurios susidaro visi daiktai. Daiktų medžiagiškumas ir yra pasaulio pamatas. Yra medžiagiškumas, reiškia yra ir būtis. Taip, bet kas yra ta medžiaga, ir kokia ji yra, kad visa, ką mes stebim kaip būtį, iškyla prieš mus būtent taip, o ne kitaip!

Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias peržengus, daiktas tampa jau nebe tuo, kuo buvo (pavyzdžiui, vanduo virsta garais). Matyt, daiktų pamatą sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį peržengusi, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir pan., tai, matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalių. Matyt, ir daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesuvokiamai smulkias, bet tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt, toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų tapti niekuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga yra. Vadinasi pasaulį sudaro daiktai. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimais jau nebesuvokiami, tik protu nustatomi daikteliai, dalelytės - toliau nebedalomas ir nebūčiai nepavaldus buvimas - atomai

Visi mūsų stebimi daiktai gali kisti tik tam tikrose ribose, kurias peržengus, daiktas tampa jau nebe tuo, kuo buvo (pavyzdžiui, vanduo virsta garais). Matyt, daiktų pamatą sudaranti medžiaga taip pat gali kisti tik iki tam tikro laipsnio, kurį peržengusi, medžiaga taptų nemedžiaga, niekuo, nebūtimi. Kadangi esantis negali būti nesantis, gali būti tik nematomas, negirdimas ir pan., tai, matyt, daiktus sudaranti medžiaga gali virsti tik kitais daiktais, bet ne niekuo. Daiktą galima dalyti į daugybę smulkesnių dalių. Matyt, ir daiktus sudarančią medžiagą galima išdalyti į nebesuvokiamai smulkias, bet tam tikras ribas vis dėlto turinčias daleles. Nuo tos ribos dalelės, matyt, toliau nebegali būti dalomos, kitaip prieitume ribą, nuo kurios jos turėtų tapti niekuo. O tai paneigtų mūsų akivaizdžiai stebimą faktą, kad medžiaga yra. Vadinasi pasaulį sudaro daiktai. O daiktus sudaro dar mažesni, jutimais jau nebesuvokiami, tik protu nustatomi daikteliai, dalelytės - toliau nebedalomas ir nebūčiai nepavaldus buvimas - atomai.

Šias mažiausias daleles Demokritas pavadino atomais. Žodis "atomas" reiškia "nedalus". Demokritui buvo svarbu pabrėžti, jog tai, iš ko viskas sudaryta, negali būti daloma į dar mažesnes daleles. Kitaip jos negalėtų būti statybinė medžiaga. Taip, nes jei atomai nuolatos diltų ir dalintųsi į vis mažesnes daleles, gamta ilgainiui suskystėtų kaip skiedžiama sriuba. Be to, statybinė gamtos medžiaga turi būti amžina - nes iš nieko niekas neatsiranda. Čia Demokrito nuomonė sutapo su Parmenido ir elėjiečių.

Atomai nuolat juda, o tarp jų yra tarpai. Kai kūnas yra kietas, tai tarpai tarp atomų yra maži, kai skystas - mažesni. Mažiausi tarpai yra tarp dujas sudarančių atomų. Patys atomai yra labai maži, jie ,,kurkas mažesni už dulkes", neturi skonio, spalvos, kvapo, todėl yra tarsi nesuvokiami.

Atomai skiriasi savo tūriu ir mase. Jei atomai yra sunkesni, tai ir medžiaga, susidedanti iš tokių atomų, bus sunkesnė. Jei atomai lengvi - medžiaga lengva. Orą ir sielą sudarantys ugnies atomai yra patys lengviausi.

Atomai yra įvairių formų: kabliuko, inkaro, grublėti, kampuoti, išlenkti. Ši formų įvairovė reikalinga tam, kad atomai galėtų vienas su kitu sukibti. Jei visi atomai būtų vienodi, negalėtume dorai paaiškinti, kaip iš jų viskas susidarė, pradedant riešutais ir alyvmedžiais, baigiant ožkos kailiu ir žmonių plaukais. Pasak Demokrito, gamtoje yra nesuskaitoma galybė įvairių atomų. Būdami skirtingų formų, atomai ir gali sudaryti pačius įvairiausius kūnus. Tačiau kad ir kiek ir kokių skirtingų jų būtų, atomai yra amžini, nekintantys ir nedalūs. Kai koks nors kūnas, pavyzdžiui, medis arba gyvūnas, žūva ir suyra, atomai išsisklaido ir vėl gali sudaryti naujus kūnus. Atomai juda erdvėje, bet, turėdami įvairių "kabliukų" ir "ašelių", nuolatos prisijungia prie aplink matomų daiktų.

Šiandien bemaž be išlygų galime teigti, jog Demokrito atomų teorija buvo teisinga. Gamta iš tikrųjų yra sudaryta iš skirtingų "atomų", kurie tai susijungia, tai vėl išsiskiria. Vandenilio atomas, tūnantis vienoje mano nosies galiuko ląstelėje, kažkada galėjo priklausyti dramblio straubliui. O anglies atomas mano širdies raumenyje galbūt kadaise tūnojo dinozauro uodegoje. Šiandien mokslas nustatė, kad atomus galima padalinti į dar mažesnes "elementariąsias daleles". Šios vadinamos protonais, neutronais ir elektronais. Galbūt ir jie gali skilti į dar mažesnes daleles. Tačiau fizikai laikosi nuomonės, jog kažkur turi būti riba. Privalo egzistuoti kažkokios mažiausios dalelės, iš kurių susideda gamta.

Demokritas neturėjo šiuolaikinių elektroninių prietaisų. Jo vienintelis tikras įrankis buvo protas. Bet protas neleido jam rinktis. Jei pripažinome, kad niekas negali kisti, kad iš nieko niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, tuomet gamta turi būti sudaryta iš mažyčių plytelių, kurios susijungia ir vėl išsiskiria. Demokritas nemanė, jog yra kokia nors "jėga", arba "dvasia", kuri kišasi į gamtos procesus. Pasak jo, egzistuoja tik atomai ir tuštuma. Kadangi jis netikėjo niekuo daugiau, išskyrus materiją,  jį vadiname materialistu.

Savo atomų teorija Demokritas šiek tiek nutolo nuo graikų natūrfilosofijos. Jis pritarė Herakleito nuomonei, kad viskas gamtoje "juda", nes formos atsiranda ir išnyksta. Tačiau už viso to, kas "juda", slypi amžini ir nekintami daiktai, kurie "nejuda". Juos Demokritas pavadino atomais. Demokritas netikėjo pomirtiniu gyvenimu, nes mums mirus visi "sielos atomai" pasklinda į visas puses.

Atomistinė teorija atmetė daug religinių - mitinių vaizdinių apie antgamtinį pasaulį ir dievų kišimąsi į jį.

Demokrito biologija

Demokrito biologiją galima suskirstyti į dvi dalis: gyvosios gamtos sampratą ir gyvosios gamtos atsiradimo teoriją.

Demokrito gamtos samprata buvo paremta atomais. Įvairios formos ir dydžio atomai sudarė pirminius junginius: ugnį, vandenį, žemę ir orą. Vanduo ir žemė - universalus mišinys, kuris gali sudaryti įvairius darinius, tarp jų ir gyvus. Demokritas rado atsakymą į klausimą apie "pirminę medžiagą" ir "kitimus". Šis klausimas buvo toks painus, kad galvas prie jo laužė ne viena filosofų karta. Bet galiausiai Demokritas išsprendė problemą remdamasis vien protu. Taip pat Demokritas iškėlė keletą naujų klausimų. Pavyzdžiui, jis pasakė, kad viskas vyksta mechaniškai. Nepripažino jokių dvasinių jėgų egzistavimo - kaip Empedoklis ar Anaksagoras. Be to, Demokritas teigė, kad žmogus neturi nemirtingos sielos.

Paprastai atomai yra su danteliais, todėl vienas su kitu sukimba. Greitai juda tik rutulio formos ugnies atomai. Ugnies atomų judėjimas yra jėga, išjudinanti kitus kūnus. Atomų judėjimas neturi jokio sąmoningo "tikslo". Gamtos procesai vyksta mechaniškai. Tai nereiškia, kad jie "atsitiktiniai", nes viskas paklūsta neišvengiamiems gamtos dėsniams. Demokritas manė, kad viskas turi natūralią priežastį, slypinčią pačiuose daiktuose. Kartą jis pasakęs, kad labiau trokštų atskleisti kokį nors gamtos dėsnį nei tapti Persijos karaliumi.

Pasak Demokrito, atomo teorija paaiškina ir mūsų jutimus. Mes sugebame jausti dėl atomų judėjimo tuštumoje. Aš matau mėnulį, nes "mėnulio atomų" patenka man į akis. O kaip sąmonė? Ji juk negali susidėti iš atomų, taigi materialių "daiktų"? Kaipgi - Demokritas įsivaizdavo, kad sielą sudaro itin apvalūs ir glotnūs "sielos atomai". Kai žmogus numiršta, sielos atomai išsisklaido į visas puses. Vėliau jie gali tapti naujos gimstančios sielos dalimi.

Ugnies atomai veikia iš išorės ir iš vidaus. Vidiniai ugnies atomai, būdami žmogaus kūne bei susiję su juo ir sudaro jo sielą arba protą. Anot Demokrito, siela ir protas yra tas pat. Sielos ir proto atomų yra visur, netgi akmenyse, tik jie yra labai nutolę vienas nuo kitų ir jų yra labai mažai. Taigi gyvosios gamtos sampratą galima apibūdinti kaip ugnies atomų kiekybinio susikaupimo rezultatą.

Gyvybė žemėje atsirado iš negyvos materijos: ji spontaniškai kilo iš drėgnos žemės. Dėl saulės šilumos žemės paviršius išsipūtė, o kai kurios drėgnos medžiagos daugelyje vietų išbrinko ir tose vietose atsirado puvimo burbulai, padengti plona luobele. Įšilę jie pradėjo duoti gyvą vaisių, o kai luobelės padidėjo, jos sprogo ir taip atsirado įvairios rūšys. Jeigu dominavo ugnies medžiaga, jie tapo paukščiais, jeigu žemiškos medžiagos - jie tapo sausumos gyvūnais, jeigu drėgnos medžiagos - tapo plaukiojančiaisiais. Tiesiog iš žemės atsirado medžiai ir augalai.

Naudota literatūra

Kunsmanas  ir kt. - ,,Filosofijos atlasas";

Azarbakeris - ,,Filosofijos įvadas";

Fan Aster - ,.Senovės kinų filosofija";

P. Leonas - ,,Teisės filosofijos istorija";

Knyga Vic - ,,Demokritas";