Žodžio kilmė ir reikšmė: Renesansas ( prancūzų k. žodis rennaissance reiškia „atgimimą"). Renesansas toli gražu ne antikos kūrinių kopijavimas, o naujas, sudėtingesnis meno ir statybos technikos raidos etapas. Pirmas šį žodį pavartojo Vazari, o Bruneleskis pradėjo įgyvendinti renesanso idėjas praktiškai.

Stiliaus periodizacija, tėvynė ir išplitimas: Renesansas yra skirstomas į 4 dalis: 1. 13a pab. - 14 a Protorenesansas Renesansas tik šiaurės Italijoje. 2. 15a Ankstyvasis Renesansas, kur humanistinės idėjos išplito jau visoje Europoje. 3. 16 a Aukštasis Renesansas, susijęs su tokiais menininkais kaip L. da Vinči, Rafaelis, Mikelandželas, Bielinis, Džordžonė ar Ticianas. Po Anglijos ir Prancūzijos vienijimo Europos ūkis atsigavo, gamyba ir prekyba suklestėjo, apėmė ne tik Europą , bet ir užjūrio šalis. Didieji geografiniai atradimai praplėtė žmogaus akiratį, sparčiai vystėsi gamtos ir kiti mokslai, atsirado pirmosios spausdintos knygos. Formavosi naujas žmogus su kitokiu pasaulio suvokimu, su didesniais ir subtilesniais dvasiniais poreikiais. Jei iki tol meno srityje pirmavo Prancūzija, tai tuo laikotarpiu iškilo Italija. Dar Kryžiaus žygių metu Italijos miestai tapo Europos prekybos ir finansų centrais, verslo žmonės įgijo tokį svorį, kad sugebėjo sukurti miestus - respublikas: Veneciją, Florenciją (ir laikoma tikrąja Renesanso tėvyne), Sieną, Genują ir kitus.

Antika ir humanizmas: naujo mąstymo žmonės kiekviename žingsnyje matė antikinio meno ir architektūros likučius ir, kai atsirado poreikis naujai kultūrai ir menui, jie pavyzdžiu pasirinko antikos palikimą. Architektų, dailininkų ir kitų kūrybinių atstovų darbuose atgimė romėnų ir graikų meno tradicijos. Renesanso menininkai, perėmę visą kas geriausia antikos kultūroje, atsisakę viduramžių taisyklių ir tradicijų, įgyvendino novatoriškas ir revoliucingas idėjas. Retas ano meto menininkas darbavosi kurioje nors vienoje srityje. Vienas iš pagrindinių Renesanso bruožų yra humanizmas: Šiuo pavadinimu buvo pabrėžtas jos pasaulietiškumas, skirtumas nuo viduramžių bažnytinės pasaulėžiūros. Humanistinės pasaulėžiūros centre -žmogus, jo didingumas, vidinio pasaulio turtingumas, išorinis grožis. Viena svarbiausių humanizmo idėjų yra ta, kad žmogus priklauso ne nuo aukštesnės valios, o pats yra savo likimo šeimininkas. Humanizmas įsiskverbė į visas sritis. Tiek praktiniame, tiek dvasiniame gyvenime menkai tebuvo paisoma viduramžių tradicijų. Religinės pažiūros nustumiamos į antrą planą, iškilo mąstantis žmogus, kuris vietą visuomenėje išsikovojo savo energija ir talentu. Literatūroje atsisakoma lotyniško rašto ir imama puoselėti tautines kalbas. Turtingos šeimos prašydavo menininkų jas įamžinti drobėje, marmure, pastatyti kuo gražesnius ir modernesnius rūmus.

 Pažangos ir konservatyvumo priešprieša: Mokslas griovė bažnyčios sukurtas legendas apie pasaulio sukūrimą, žmogaus kilmę, o tai kėlė bažnyčios nepasitenkinimą. Nemaža Renesanso epochos mokslo veikėjų buvo pasmerkta sudeginti inkvizicijos laužuose. Bet, nežiūrint visų persekiojimų, mokslas žengė į priekį, o bažnyčios autoritetas kaskart silpnėjo.

Italija - renesanso pradžia ir pabaiga: Renesanso epocha pirmiausia prasidėjo Italijoje, kur susidarė tinkamos istorinės sąlygos pasireikšti humanizmo kultūrai. Italijoje anksčiau negu kitose šalyse plačiai išsivysto prekyba, pradeda reikštis kapitalistinės pramonės užuomazgos. , Italų literatūroje jau XIII a. jaučiamas didelis pakilimas, naujų temų ir formų ieškojimas. Įžymiausias šio šimtmečio rašytojas Dantė nors ir nenutraukė ryšių, su viduramžiais, bet daug kuo savo kūryboje priartėjo prie humanizmo epochos. XVI a. pabaiga ir XVII a. pradžia - Renesanso pabaigos, arba humanizmo krizės, laikotarpis. Tuo laikotarpiu humanistų pažiūros nebe tokios optimistiškos, tikėjimas žmogumi ir gėrio pergale nebe toks stiprus, todėl ir literatūroje vis dažniau pasigirsta tragiškų motyvų.

Bažnyčia: Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Europos visuomenėje jau seniai brendo nepasitenkinimas Bažnyčios viešpatavimu daugelyje gyvenimo sričių, jos pasaulietinių ( politinių, ekonominių) siekių stiprėjimu. Reikėjo ieškoti kitokio bažnytinės institucijos santykio su visuomene ir valstybe, kitokio žmogaus ir dievo santykio. Šį poreikį pirmas suformulavo teologijos daktaras Martynas Liuteris (1483-1546). 1517 m. ant Vitenbergo pilies bažnyčios durų jis prikalė 95 tezes prieš indulgencijas ( nuodėmių atleidimo raštas, kurį popiežiaus vardu išduodavo katalikų bažnyčios už nuopelnus arba už pinigus), kurios tuo metu buvo ypač paplitusios Vokietijoje. Renesanso menas dar neatskiriamas nuo krikščionybės, pvz., tapybos tematika daugiausia religinė, bet pasaulietiškumo joje daugėja. Bibliniai siužetai jungiami su kasdienybės vaizdais, dailininkai atranda gamtos pasaulį. Imama studijuoti žmogaus sandarą, vis dažniau vaizduojamas aktas - nuogas žmogaus kūnas; iš pradžių religinės tematikos paveiksluose ( Adomas ir Ieva, angelai), vėliau scenose pagal antikinius siužetus.

Meno kilimas:Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą - judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Literatūra taip pat pirmiausia siekė teisingai ir visapusiškai pavaizduoti žmogų. Renesanso literatūrai būdingas žanrų ir formų įvairumas, idėjinio turinio gilumas. Ši epocha davė pradžią daugeliui naujųjų laikų literatūros žanrų: dramai, novelei, romanui. Renesanso literatūra realistiškai vaizdavo tikrovę, pamažu atsisakydama nuo viduramžių literatūrai būdingo alegorinio vaizdavimo būdo. XV ir XVI a. didelį šuolį į priekį padarė įvairios mokslo šakos: astronomija, fizika, matematikė medicina, chemija ir t. t. Kelionės ir geografiniai atradimai ne tiktai padėjo užmegzti prekybinius ryšius su kitais žemynais, bet ir žymiai praplėtė žmonių akiratį, jų žinias apie žemę ir jos sandarą.

Žymiausi renesanso kūrėjai: Garsiausi dailininkai- L. Da Vinčis, Mikelandželas, Rafaelis. Jie atranda trimatę sistemą- kuo daiktas mažesnis, tuo labiau jis pasitraukia į tolumą. Architektai statė nuostabius rūmus ir bažnyčias. Jie naudojo kupolus ir kopijavo graikų ir romėnų šventyklų stilių. Renesanso menininkai iš pagrindų pakeitė požiūrį į žmogaus kūno vaizdavimą - judesiai nesuvaržyti, kūnai gražūs, apnuoginti, dingo viduramžių veidmainiškas drovumas. Renesanso milžinai: Mikelandželas, Leonardo da Vinčis, Rafaelis, Ticianas, Diureris,Bielinis, Džordžonė,Bruneleskis( iliustracijos - Mikelandželas. „Dovydas"; L. da Vinčis. „Mona Liza"; Rafaelis. „Nimfa Galatėja"; Ticianas. „Flora"; A. Diureris. „Autoportretas" ).

Renesansas Europoje: Daugelyje Europos šalių renesanso dailė ir architektūra pasižymi mišriomis formomis, paviršutiniška antikos paveldo įtaka, todėl joms netaikoma italų renesanso periodizacija.Nyderlandai: Anksčiausiai Renesanso idėjos išryškėjo Nyderlanduose, o tiksliau - pietinėje jos dalyje, Flandrijoje.  Nyderlandų Naujojo stiliaus kūrėjai, kaip ir italų amžininkai, neatmetė internacionalinio stiliaus, perėmė jį kaip atskaitos tašką.  16 a. Flandrijos tapybą apibūdina du pagrindiniai bruožai: Italijos dailės asimiliavimas bei tradicinių religinių siužetų papildymas, įvedant naujas temas.Vokietija: Vokiečių Renesanso tapyboje - su labai retomis išimtimis - nepamatysime italų Renesanso tapybai būdingo harmoningo erdvės ištęstumo, pakilios ramybės.  Vokietijos dailininkai nesugebėjo pavaizduoti žmogaus figūros taip, kaip ją vaizdavo italai. Brutaliu, detaliu realizmu, haliucinacijų fantastiškumu, baimingos nuotaikos perteikimu vokiečių tapyba daug autentiškiau perteikia realų gyvenimą, tuo tarpu italų renesanso dailė išreiškia daugiau grožio ir žmogiškumo idealus. Prancūzija: Renesanso epochos (XVI a.) pradžia - Karolio VIII žygis 1494m. į Italiją, kurioje prancūzų didikus bei riterius sužavėjo ne tiek antikinio meno ir literatūros aukštinimas, kiek žmonių individualizmas, nukreiptas į gyvenimo smagumus su meno teikiamu spindesiu. Kad renesanso menas ir literatūra įsigalėtų Prancūzijoje, prireikė dar kelių karo žygių į Italiją. Tikras renesansas pasireiškė Pranciškaus I laikais (1515-1550m.) ir giliau įleido šaknis negu Vokietijoje ir Anglijoje.

                             Renesansas Lietuvoje: 16 a. renesanso idėjos pasiekė Lietuvą. Renesansą populiarino patys lietuviai, grįžę iš studijų Europos universitetuose o į Lietuvą kviečiami kitų kraštų menininkai, mokslininkai. Mokytus žmones globojo Žygimanto Senojo žmona italė Bona, daug jų atvyko amžiaus viduryje, kai Vilniuje ilgesniam laikui įsikūrė Žygimanto Augusto dvaras. atvykę jėzuitai rūpinosi švietimo reikalais, 1570 m. įkurdami kolegiją, kuriai 1579 m. suteiktas universiteto statusas. Šis universitetas visą laiką buvo svarbiausias renesansinės kultūros židinys.