Įvadas

Suicidas (savižudybė) - tai sąmoningas savo gyvenimo nutraukimas, mirtis, ištinkanti tyčia save sužalojus.

Pats natūraliausias klausimas, kylantis kalbant ar galvojant apie savižudybę, yra

„Kodėl kai kurie žmonės nenori gyventi?" Ieškant atsakymo į šį klausimą, reikėtų pažinti ir aprašyti patį savižudybių reiškinį. Tik tada bus galima mėginti suprasti, kodėl kažkam savižudybė gali tapti ilgai ieškotu būdu sunkiai situacijai įveikti.

Savižudybė nėra vienalytis reiškinys, nes galima skirti įvairius savižudybių tipus pagal motyvaciją, pagal žmogaus suvokimą, kad toks poelgis, kuriam jis ryžtasi, yra tikrai grėsmę jo gyvybei keliantis veiksmas. Norime to ar ne, tačiau Lietuva vis dėlto garsėja savižudybių skaičiumi. Kadangi ši tema yra be galo plati, šiame referate pabandysiu aprašyti, kiek galima glausčiau, apie savižudybes: jų socialines priežastis ir pasekmes, problemas ir jų sprendimo būdus.

Savižudybė kaip sociologinis faktas

Prancūzų sociologas Emilis Durkheimas (1858 - 1917) analizavo savižudybių statistiką ir nustatė: kad ir kokie įvairūs ir nepakartojami būtų savižudžių motyvai, bet savižudžių skaičius, jų augimo ir mažėjimo bendros tendencijos kiekvienoje šalyje kartojasi ir kinta veikiamos socialinių veiksnių.

Durkheimas suklasifikavo  savižudybes - skyrė jų keturis tipus:

                        1) egoistinę,

                        2) altruistinę,

   3) atominę,

   4)_fatalistinę.                      Altruistinės_savižudybės_nėra_atskirų_individų_apsisprendimas._Kai bendruomenė_reikalauja_pasiaukoti,_individui_belieka_paklusti.                      Skirtingai nuo altruistinių, egoistinės savižudybės yra individo meilės sau išraiška. Tačiau šis individualumas glaudžiai susijęs su religija , šeima ir politika bendruomenėje. Kuo labiau žmonės jaučiasi kam nors reikalingi, priklausą tam tikroms socialinėms grupėms, bendruomenėms, tuo mažesnė jų savižudybės rizika. Ir atvirkščiai, visuomenės transformacijų, perversmų, krizių, moralinių_normų_keitimosi_laikais_visuomenėje_padaugėja_savižudybių.

Anominės panašios į egoistines. Jų priežastis - susilpnėjusi socialinė reguliacija. Kai visuomenę ar socialinę grupę ištinka krizė, dezorganizacija, kai nusistovėjusi normų hierarchija griūna, o naujos tradicijos dar neįsigalėjusios, tada ir atsiranda prielaidos anominėms savižudybėms.                      Fatalistinės

Suicidologai teigia, jog savižudybė - daugiaveiksnis reiškinys, ir tas paskutinis įvykis, kuris dažniausiai vertinamas kaip pasitraukimo iš gyvenimo priežastis, iš tikro yra tik paskutinis narelis ilgoje nesėkmių grandinėje.

Reikia žinoti, kad savižudybė - tai ne veiksmas, o procesas, kurio metu žmogus patiria vis daugiau augantį stresą, didėjantį emocinį skausmą, jausmų ir minčių sumaištį ir nuolat mažėjantį gebėjimą įveikti krizę. Šį procesą sudaro trys etapai:

1.      Mintys apie savižudybę.

2.      Ketinimas nusižudyti.

3.      Bandymas nusižudyti (veiksmas).

Lytis ir amžius

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad savižudybė arba mėginimas nusižudyti yra akivaizdus, aiškus, į akis krintantis įvykis, kurį pastebėti ir užfiksuoti tikrai nėra sunku. Tačiau iš tikrųjų įvairiose šalyse pateikiami savižudybių duomenys kelia nemaža abejonių ir keblumų. Pasirodo, toli gražu nera paprasta teisingai užfiksuoti visas įvykstančias savižudybes.

Moterų savižudybių rodikliai paprastai mažiau patikimi, nes jos daug mažiau nei vyrai pasirenka „švelnius" savižudybės metodus.

Ilgą laiką buvo manoma, kad vaikai iki dešimties metų nesižudo, nes jie dar iš viso neturi adekvataus supratimo apie mirtį. Tačiau paskutiniuoju metu pasirodo darbų, liudijančių, kad net maži vaikai kartais mėgina žudytis, bet tie mėginimai arba neteisingai vertinami, arba slepiami.

Senų žmonių savižudybės netiksliai nustatomos itin dažnai, nes jiems neretai būdingas ilgalaikis autodestruktyvus elgesys: jie, pavyzdžiui, nesilaiko ypatingų nurodymų ir vartoja arba per mažai, arba per daug vaistų. Perdozavimas dažnai nefiksuojamas kaip savižudybė, nes seno žmogaus mirtis laikoma „natūralia".

Savižudybių tendencijos

Bet kurioje savižudybėje vienokiu ar kitokiu santykiu esti susipynusios įvairios, net prieštaringos tendencijos:

Noras mirti, autoagresija - noras nužudyti save.

Agresija kitų atžvilgiu - noras nubausti, atkeršyti. Tie kiti pirmiausia yra artimi žmonės, taip pat gali būti ir pasaulis apskrtitai, Dievas, likimas ir pan.

Pagalbos šauksmas. Savižudybė tampa komunikacijos priemone - tai nevilties, bejėgisškumo šauksmas, noras, kad situacija pasikeistų, siekimas atkreipti kitų dėmesį. Dažnai tokie būna paauglių mėginimai nusižūdyti; jie nori paveikti juos ignoruojančius, konfliktuojančius ar besiskiriančius tėvus.

Pabėgimas.

Vaikų savižudybės

Atskiro žmogaus savižudybė visada paliečia žymiai daugiau žmonių, ne vien nusižudžiusiojo šeimą. Mokinio suicidas, be abejo, traumuoja ne tik jo artimuosius, bet ir mokyklos bendruomenę, ir net visai svetimus žmones.

Suaugusieji dažniausiai linkę manyti, kad vaikai nesižudo. Sunku patikėti, kad jie gali taip kentėti, jog pasirenka mirtį. Tačiau, deja, realybė yra kitokia. Kasmet Lietuvoje nusižudo apie septyni 10 - 14 metų amžiaus vaikai ir iki keturiasdešimties 15 - 19 metų amžiaus jaunuolių. Dešimteriopai daugiau - bandžiusių nusižudyti. Suicidas - vyraujanti pagal dažnumą vaikų mirties priežastis. Tyrimais nustatyta, kad mūsų vaikai turi žymiai daugiau psichologinių problemų negu kitų šalių vaikai.

Galima aptarti dar vieną labai svarbų savižudybių aspektą - savižudybė yra "užkrečiama". Jauni žmonės dažnai iki galo nesuvokia, bandydami žudytis jie tikrai renkasi mirtį. Tokį gyvenimo sunkumų sprendimo būdą gali paskatinti ir aplinka. Jeigu vaiką supančioje aplinkoje nusižudo daug žmonių, jam gali atrodyti, kad savižudybė - priimtinas problemų sprendimo būdas. Tokį įsitikinimą kartais sustiprina aplinkinių žmonių ir žiniasklaidos nuomonės apie suicidą, jei savanoriškas gyvenimo nutraukimas vertinamas kaip herojiškas, romantiškas poelgis. Taigi, norėdami sumažinti savižudybių poveikį, pirmiausia formuokime teisingą vaikų požiūrį į suicidą, o mūsų pačių reakcija į kieno nors savižudybę turėtų būti santūri.

                 Pagrindines vaikų savižudybių priežastys :

  Be abejo, ne kiekviena išvardinta priežastis skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia kiekvieną vaiką. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka.

Suicido socialinės priežastys

Savižudybių priežastys gali būti labai įvairios:

1)      Dauguma sociologų nurodo pavasario ir rudens sezonų savižudybių pikus.

2)      Kai kurie mokslininkai mano, kad savižudybių padažnėja dėl saulės aktyvumo. Prieš įvykdydami suicidinį veiksmą daug žmonių buvo alkoholinės intoksikacijos būsenos, kai kurie alkoholį naudojo pirmą kart, „kad būtų lengviau".

3)      Dalį žmonių paskatina žudytis sunkios materialinės sąlygos, darbo netekimas, nepalankūs tarpusavio santykiai: fizinis smurtas, seksualinė prievarta, psichologinis spaudimas.

4)      Kita savižudybių priežastis yra psichologiniai asmens ypatumai, dėl kurių ir kasdienė problema atrodo „katastrofa". Konfliktai darbe, buityje, šeimoje, tėvų ir vaikų, vaikų ir pedagogų_konfliktai,_kai_jaunuoliai_mano_esą_nesuprasti,_nemylimi_atstumti._

5)      Savižudybės_priežastis_taip_pat_gali_būti:_psichikos_liga_ir_psichozė.

6)      Vienišumas

7)      Nusivylimas meile

8)      Beviltiškos somatinės ligos,

9)      Jausmas, kad gyvenimas yra beprasmis, drąsos trūkumas savo gyvenimą pradėti iš naujo.

Moteris į savižudybę lydi gyvenimo krizių išgyvenimas bei jų išspręsti nesugebėjimas. Vyrus į savižudybę veda materialinės krizės, socialiniai sunkumai bei nesugebėjimas jų įveikti. Be abejo, ne kiekviena išvardinta priežastis skatina save žalojantį elgesį, vienodai paveikia kiekvieną. Didelės reikšmės turi asmenybės savybės, jos santykiai su aplinka.

Suicido socialinės pasekmės

Savižudybių pasekmės:

1)      Savižudybė - „užkrečiama". Viena savižudybė gali skatinti kitas savižudybes.

2)      Trauma, šokas, sutrikdyta dvasinė pusiausvyra. Kartais, ypač vaikams, būna sunku susitaikyti ar suprasti artimo žmogaus savižudybę, todėl išsivysto psichologiniai sutrikimai.

Išvados

Savižudybė - sudėtinga problema, kuri neturi kokios nors vienintelės priežasties ar paaiškinimo. Ją dažniausiai sukelia biologinių, genetinių, psichologinių, kultūrinių bei aplinkos veiksnių visuma. Sunku paaiškinti, kodėl vienas žmogus žudosi, o štai kitas, atsidūręs panašioje ar net blogesnėje padėtyje, to nedaro. Taigi daugumos savižudybių vis dėlto galima išvengti. Tėvai, mokytojai ir visi suaugusieji turėtų daugiau laiko skirti vaikams, jų problemoms. Jie neturėtų pamiršti, kad ir mažas žmogutis gali turėti sunkumų.

Jau vien tik mūsų parodytas dėmesys gali vėl žmogui suteikti jėgų gyventi ir spręsti problemas kitokiu būdu. Svarbiausia yra mūsų noras padėti. Būdami budrūs ir stebėdami aplinkinių elgesį,_mes_galime_išvengti_didelės_nelaimės.

Naudota literatūra