NEVERBALINĖ KOMUNIKACIJA, JOS YPATUMAI, DĖSNINGUMAI

Įvadas

Informaciją perduodame ne vien rašytine ir sakytine forma. Be verbalinės, yra ir įtaigi tiesioginė neverbalinė komunikacija, kurios galimybės perduoti informaciją yra labai plačios. Neverbaliniai signalai daug informacijos apie asmenybę ir jos raišką suteikianti komunikacijos forma. Deja, kartais per mažai dėmesio pelnanti, bet, kaip teigia psichologai, ji net svarbesnė už verbalinę, nes labai greitai suvokiama.

Darbo tikslas: išanalizuoti neverbalinės komunikacijos ypatumus ir dėsningumus.

Darbo uždaviniai:

1.      Išsiaiškinti, kas yra neverbalinė komunikacija.

2.      Identifikuoti neverbalinio bendravimo būdus.

3.      Išnagrinėti nežodinio bendravimo savybes.

4.      Interpretuoti gestų reikšmes.

Objektas - komunikacija.

Metodas - mokslinės literatūros analizė.

1.       Kas yra neverbalinė komunikacija

Nežodinis (neverbalinis) bendravimas - tai pats paprasčiausias būdas perduoti pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui.  Prieš išmokdami kalbą, vaikai geba  išreikšti save kūno kalba.

Nežodinis bendravimas arba kūno kalba - tai kūno komunikacijos forma, išreikšta nesąmoningais gestais ar pozomis.

Kūno kalba išreiškiama daugiau nei pasakoma žodžiais, todėl turėtume gerai žinoti jos elementus, nes, būdami svarbūs tiek dalykiniame, tiek ir tarpasmeniniame bendravime, jie gali pasitarnauti bendravimo procesui, o kartais ir atvirkščiai - sumenkinti jį arba įnešti dviprasmiškumą.

Mokslininkai nustatė, kad neverbaliniais signalais perduodama informacija pasiskirsto taip:

Nežodinio bendravimo raidos pradžia - motinos ir pasaulį išvydusio kūdikio sąveika (interakcija).  Esama netgi nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasiruošę socialinei interakcijai. Maži kūdikiai siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Šio nežodinio bendravimo elementų visiškai pakanka, kad mama suprastų, ko  kūdikis nori.

Žmogaus socialinės raidos procese nežodinio bendravimo repertuaras pasipildo mimika, gestais, kūno laikysena, o taip pat smulkesniais bendravimo akcentais, iš kurių kiekvienas atlieka tam tikrą vaidmenį ir gali paveikti žmonių tarpusavio santykius. Veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai bei gestai, netgi įvairūs aksesuarai - aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė drauge sudėjus sudaro bendrą žmogaus išvaizdą ir siunčia vienokius ar kitokius signalus į aplinką. Panagrinėkime tai išsamiau.

2.       Neverbalinio bendravimo būdai

Bendravimo būdų yra daug ir įvairių. Dažniausiai kasdieniniame gyvenime minėdami bendravimą, visų pirma turime galvoje bendravimą žodžiais. Jis mums geriausiai žinomas. Tačiau psichologiniai tyrimai parodė, jog įprasto, normalaus pokalbio tarp dviejų žmonių metu tik apie trečdalį informacijos perduodame ir priimame žodžiais, o maždaug du trečdalius - kitais būdais. Svarbiausi iš jų yra:

Tai tam tikra nematoma siena aplink mus, kurią nuolatos, sąmoningai ar nesąmoningai, stengiamės išlaikyti. Ši erdvė padidėja arba sumažėja priklausomai nuo to, kur ir  su kuo mes esame. Pavyzdžiui, gausiai lankomose viešose vietose, arba perpildytame autobuse, lifte mūsų asmeninė erdvė pasidaro per maža. Būnant namie ar gamtoje, ši erdvė gali smarkiai išsiplėsti. Amerikiečių antropologas E. T. Holas nustatė, jog žmonės bendraudami naudoja keturias pagrindines erdvės zonas:

Ši zona skirta labai artimam bendravimui, susijusiam su meile, globa, apsauga, nuraminimu, pamaloninimu. Esant tokiam atstumui, mus veikia daugybė dirgiklių - kvėpavimo, kūno šilumos, kvapų. Dėl to bendravimas pasidaro labai intensyvus. Į šią zoną leidžiama patekti tik artimiems žmonėms. Tai vaikai, tėvai, sutuoktiniai, artimi draugai ir giminės.

Tai patogiausias atstumas pokalbiui.

Tokia zona dažniausiai susidaro tarp žmonių, kurie kartu dirba, sprendžia bendras problemas, nagrinėja dalykinius klausimus, dalyvauja viename susirinkime.

Panašų atstumą stengiasi išlaikyti mokytojai arba lektoriai per viešas paskaitas. Jis leidžia nekreipti dėmesio į asmenis, kurie mums nepatinka arba kurių norėtume išvengti. Kontaktai šiuo atveju labai formalūs, beasmeniai.

Taigi erdvė, kuri susidaro tarp mūsų ir kitų žmonių, yra išorinė mūsų vidinių jausmų išraiška. Ji daug ką pasako apie tai, ką jaučiame kitų žmonių atžvilgiu, ir ką savo ruožtu jie jaučia mums.

Beveik kiekvienoje bendravimo situacijoje tenka susidurti su vadinamuoju moraliu žvilgsnio laiku. Tai laiko tarpas, per kurį mes galime žvelgti žmogui į akis nepasirodydami nemandagūs, agresyvūs ar familiarūs. Pastebėta, jog su mums patinkančiu žmogumi esame linkę palaikyti ilgesnį akių kontaktą, su nepatinkančiu - trumpesnį. Įsimylėjėliai ilgiausiai žvelgia vienas kitam į akis, o susipykę žmonės, priešingai, vengia vienas į kitą žiūrėti. Taigi, kodėl mus verčia pasijusti nejaukiai įdėmesnis nepažįstamo žmogaus akių žvilgsnis? Visų pirma todėl, kad akių kontaktu parodomas ketinimas užmegzti bendravimo ryšį, tačiau mes nežinome, ką tai reiškia. Mes nežinome, ar žiūrintysis vertina mus palankiai, ar ne. Psichologų tyrimai rodo, jog tais atvejais, kai įdėmiai žvelgiančių į mus tikslas yra visiškai aiškus, mes visai nesijaučiame nepatogiai. Mūsų neerzina ir netrikdo autostopu keliaujančio turisto žvilgsnis, padavėjo, restorane priimančio mūsų užsakymą. Priešingai, vairuotojai mieliau sustoja prie to keliautojo, kuris prašo pavėžėti žvilgsniu, o ne dairosi aplinkui. Vadinasi, tais atvejais, kai pašaliečio žvilgsnis yra visiškai suprantamas, mums nėra reikalo jo vengti - tiesiog į jį vienaip ar kitaip reaguojame. Mūsų reakcija gali būti ir teigiama ir neigiama.

Akių žvilgsnis gali būti panaudotas ir grasinimui. Agresyvūs ar linkę dominuoti žmonės taip pat mėgsta žvelgti atkakliu ir veriančiu žvilgsniu, kurio neištvėrę, mes galų gale nuleidžiame akis. Tokiu žvilgsniu tėvai žvelgia į vaikus, o viršininkai - į pavaldinius, kai šie kuo nors prasikalsta. Priešingai, drovūs ir nuolankūs žmonės paprastai vengia akių kontakto ir dažnai žvelgia ne į pašnekovą, bet pro šalį arba žemyn. Tai kartais gali mus suklaidinti. Akių kontakto taip pat vengiama pranešant blogą žinią arba sakant ką nors skaudaus. Akių kontakto nebuvimas gali reikšti, jog pašnekovas gėdijasi arba yra išsigandęs. Žvilgsnio nuleidimas gali būti ir pagarbos ženklas. Kaip matome iš pateiktų pavyzdžių, šis bendravimo signalas gali turėti daugelį reikšmių, ir jį teisingai suprasime tik gerai žinodami visą bendravimo situaciją.

2.3.    VEIDO IŠRAIŠKA

Tai pats svarbiausias nežodinio bendravimo elementas. Vieni veidai gali būti mažiau išraiškingi, kiti - labiau, tačiau visi jie yra tarsi savita žmogaus jausmų skelbimų lenta. Jau seniai žinoma, jog mokėjimas „skaityti" aplinkinių veidus leidžia geriau suprasti ar nuspėti, kokie jausmai juos tuo metu valdo. Tai mums padeda orientuotis, ko reikia vengti, kam turėtume padėti, su kuo verta užmegzti pokalbį, o ko geriau nekalbinti.

Nereikėtų pamiršti, jog veidas ne visada rodo tai, ką žmogus iš tiesų jaučia. Tam gali būti keletas priežasčių:

Kaip atskirti tikras veide atsispindinčias emocijas nuo netikrų? Paprastai tikros emocijos pasižymi tuo, jog pasireiškia iš karto, nedelsiant. Ne veltui sakoma, jog pirmoji žmogaus reakcija yra pati tikriausia.

Daugelyje šiuolaikinių kultūrų nėra priimta atvirai rodyti savo jausmus, ypač neigiamus: pyktį, susierzinimą ir kitus. Tai dar viena priežastis, dėl kurios žmonės stengiasi valdyti savo veido išraišką. Bendraudami su aplinkiniais, ypač su mažiau pažįstamais žmonėmis, paprastai stengiamės išlaikyti neutralią veido išraišką arba šypsomės vadinamąja socialine šypsena. Šiuo atveju šypsomės ne todėl, kad pašnekovas mums labai patinka, bet todėl, kad to reikalauja mandagumas.

Bendravimui reikalingus signalus mums siunčia ne tik veido išraiška, bet ir galvos judesiai: linkčiojimas, kraipymas, purtymas. Šie signalai taip pat mums gerai pažįstami ir leidžia suprasti, pritaria mums pašnekovas ar abejoja, simpatizuoja ar ne.

                                                              2.4.   GESTAI

Gestai, kaip ir veido išraiška, gali parodyti, ar žmogus pyksta, ar yra apimtas nerimo, ar džiaugiasi, ar liūdi. Dažnai gestai palydi mūsų šnekamąją kalbą; gestais ją papildome ir paįvairiname. Gestų kalba ypač svarbi kurtiems žmonėms: jie šnekasi rankomis tiesiogine prasme. Mūsų naudojami gestai ne tik paįvairina pokalbį, net ir nurodo jo kryptį bei tempą. Gestu galime nutraukti pašnekovą, paraginti jį kalbėti, perduoti žodį kitam, parodyti, jog patys norime kažką pasakyti.

Yra gestų kuriuos vartojama nevalingai ir kurie nėra skirti žodžiams pakeisti. Kita vertus, gerai susivaldantis žmogus gali naudoti gestus tikriesiems jausmams nuslėpti. Todėl požiūris, kad gestai, kitaip negu žodžiai, visada atskleidžia tiesą, yra gerokai supaprastintas.

Beje, skirtingų tautų neverbaliniai ženklai skiriasi. Tas pats gestas vienoje tautoje gali turėti konkrečią prasmę, kitoje jis gali nereikšti nieko arba reikšti kažką visai kitą. To pavyzdys - trys toliau aprašyti gestai:

1.      Gestas OK arba pirštais rodomas „apskritimas":

Šis gestas buvo populiarus JAV XIX a. pradžioje, ir ypač naudojamas spaudoje, kuri tuo metu pradėjo žodžių ir frazių trumpinimo iki inicialų kampaniją. Tiesa, iki šiol nesutariama, ką reiškia inicialai: „O.K.". Vienų nuomone, tai reiškia frazę „all correct" (viskas teisingai), kuri dėl ortografinės[1] klaidos virto „Oll - Korrect". Kitų nuomone, tai antonimas žodžiui „nokautas", kuris anglų kalboje išreiškiamas raidėmis „K.O.". Dar kita teorija teigia, kad tai pavadinimo „old Kinderhood" sutrumpinimas. Tai buvo JAV prezidento gimimo vieta, ir inicialai „O.K." buvo naudojami kaip priešrinkiminės kampanijos lozungas. Kaip ten bebūtų, pirštais rodomas skrituliukas reiškia raidę „O" žodyje „O'key". Jo prasmė puikiai žinoma anglakalbiuose kraštuose, Europoje ir Azijoje, tačiau kai kuriose šalyse tai turi visai kitą reikšmę. Pavyzdžiui, Prancūzijoje tai reiškia „nulį" arba „nieko", Japonijoje - „pinigus", o kai kuriose Viduržemio jūros baseino šalyse šis ženklas reiškia vyro homoseksualumą.

2.      Pakeltas nykštys:

JAV, Anglijoje, Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje pakeltas į viršų nykštys turi tris reikšmes. Pirma, tai "balsavimas" kelyje stabdant automobilį; antra, tai reiškia "viskas tvarkoje"; o kuomet nykštys staigiai pakeliamas į viršų, tai tampa įžeidžiančiu ženklu. Tuo tarpu, pavyzdžiui, Graikijoje tai reiškia „užsičiaupk". Kuomet italai skaičiuoja nuo vieno iki penkių, tas gestas reiškia „vienas", o rodomasis pirštas tuomet reiškia „du". Tuo tarpu kai skaičiuoja anglai ir amerikiečiai, rodomasis pirštas reiškia „1", vidurinysis - „2", o nykštys - „5".

3.      V-ženklas:

Šis labai populiarus ženklas Didžiojoje Britanijoje ir Australijoje gali turėti įžeidžiančią prasmę. Antro pasaulinio karo metasi Vinstonas Čerčilis šiuo ženklu rodė „pergalę", tačiau tokiu atveju ranka pasukta delnu į klausytoją. Tačiau jei rodant tą patį ženklą plaštaka pasukta delnu į kalbantįjį, tai ženklas įgyja įžeidžiančią prasmę - jis reiškia „užsičiaupk". Beje, daugumoje Europos šalių šis ženklas reiškia „pergalę" nepriklausomai nuo to, į kurią pusę pasuktas delnas. Be to, daugelyje šalių šis gestas reiškia „2".

Taigi, galima daryti tokią išvadą: prieš skubant daryti kokias nors išvadas apie gestų ir kūno kalbos reikšmę, reikia pirma pagalvoti, kokiai tautai priklauso žmogus.

2.5.   KŪNO KALBA

Garsus amerikiečių psichologas V. Džeimsas dar 20-ojo amžiaus pradžioje pastebėjo, kokį svarbų vaidmenį parodant savo požiūrį į bendravimą atlieka mūsų kūno užimama padėtis. Keturios pagrindinės kūno padėtimi reiškiamos tendencijos:

Šiuolaikinėje psichologijoje šios pozos dažniau vadinamos šilta, atšiauria, dominuojančia ir paklūstančia.

Kūno kalba dažnai būna nepavaldi sąmoningai mūsų proto kontrolei, todėl daugelis mūsų intuityviai jaučiame, jog būtent kūno padėtis gali mums atskleisti gilesnius žmogaus jausmus. Priimta manyti, jog į pašnekovą palinkęs kūnas simbolizuoja teigiamus jausmus, o nuo pašnekovo atšlijęs - labiau neigiamus. Dažnai teigiamą požiūrį rodo ir galvos linkčiojimas.

Moterims kūno kalba yra artimesnė negu vyrams.

2.6.   PRISILIETIMAI

Prisilietimai - tai vienas ankstyviausių ir paprasčiausių noro bendrauti reiškimo būdų. Vieni prisilietimai yra suprantami kaip artimumo arba agresijos pasireiškimas, kiti laikomi priimtinais net ir tarp nepažįstamų žmonių. Psichologas R. Heslinas skiria penkias pagrindines situacijas, kuriose naudojami prisilietimai, tipus:

§         Funkcinis/profesinis - tai, pavyzdžiui, gydytojo prisilietimas prie ligonio medicininės apžiūros metu.

§         Socialinis/mandagumo - rankos paspaudimas pasisveikinant.

§         Draugiškas/šiltas - patapšnojimas per petį, apkabinimas.

§         Meilės/intymumo - pabučiavimas.

§         Seksualinis.

Kaip matyti prisilietimais dažniausiai reiškiami jausmai.

Mes aptarėme pagrindinius nežodinio bendravimo būdus. Juos būtų galima sujungti į kelias svarbiausias bendravimo sistemas.

3.       Nežodinio bendravimo savybės

Viena didžiausių klaidų, kurias daro gestų kalbos besimokantys pradedantieji, yra polinkis išskirti vieną gestą ir jį vertinti nesusiejus su kitais gestais ir aplinkybėmis. Tam, kad teisingai interpretuotume, turime atsižvelgti į kartu pasireiškiančių gestų visumą.

Piešinėlyje pavaizduota visuma gestų, reiškianti kritišką vertinimą. Svarbiausias gestas šiuo atveju - "skruostu rėmimas rodomuoju pirštu", tuo tarpu kai kitu pirštu pridengta burna, o nykštys remia smakrą. Be to, žmogaus kojos tvirtai sukryžiuotos, kita ranka dengia kūną, lyg jį gindama, o galva nulenkta. Šis neverbalinis sakinys jums byloja maždaug taip: "Man nepatinka tai, ką jūs sakote, ir aš su jumis nesutinku".

Beje, čia reikia paminėti tokį požymį kaip elgesio kongruentiškumas. Neverbaliniai signalai gali būti kongruentiški, t.y. atitikti sakomus žodžius, arba nekongruentiški. Tyrimai rodo, kad neverbaliniai signalai perduoda 5 kartus daugiau informacijos, nei verbaliniai, ir jei signalai nekongruentiški, žmonės pasitiki neverbaline informacija.

Tam, kad teisingai interpretuotume gestus, nepakanka žinoti žmogaus tautinius ypatumus bei stebėti žodžių atitikimą gestams. Interpretacijai labai svarbus ir kontekstas: pavyzdžiui, jei žiemą autobusų stotelėje sėdės žmogus, sukryžiavęs kojas, stipriai sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir nuleidęs galvą, tai greičiausiai reikš, kad jis tiesiog sušalo, o ne jo kritinę nuostatą kažkieno atžvilgiu. Tačiau jei žmogus lygiai taip pat sėdės prie derybų stalo, tai bylos apie jo negatyvią nuostatą esamos situacijos atžvilgiu.

Moksliniai lingvistiniai tyrimai rodo, kad yra tiesioginis ryšys tarp žmogaus socialinio statuso, prestižo bei galios ir jo vartojamo "žodyno". Kuo aukštesnė individo socialinė ar profesinė padėtis, tuo geriau jis sugeba bendrauti žodžių ir frazių lygmenyje. Tuo tarpu neverbalikos srities tyrimai atskleidė ryšį tarp žmogaus iškalbingumo ir gestikuliavimo lygio. Taigi pasirodo, kad žmogus, užimantis aukštą socialinį ar profesinės karjeros laiptelį, komunikacijos procese daug daugiau naudoja savo žodines atsargas, tuo tarpu mažiau išsilavinęs ar ne toks profesionalus žmogus bendravime dažniau vartoja gestus, o ne žodžius. Kuo aukštesnė žmogaus socialinė-ekonominė padėtis, tuo mažiau jame išvystyta gestikuliacija ir kūno kalba.

Kai kurių gestų greitis ir akivaizdumas priklauso nuo žmogaus amžiaus. Pavyzdžiui, penkiametis vaikas, pasakęs tėvams netiesą, prisidengia burną viena ar abiem rankom. Šis gestas - "burnos uždengimas ranka" - pasufleruoja tėvams, kad vaikas sumelavo. Kaip bebūtų keista, visą gyvenimą žmogus meluodamas panaudoja šį gestą, kinta tiktai gesto atlikimo greitis. Kuomet netiesą sako paauglys, jis taip pat ranka prisidengia burną, tiktai pirštais iš lėto vedžioja palei lūpų liniją. Kuomet meluoja suaugęs žmogus, smegenys siunčia jam impulsą prisidengti burną, tarsi siekiant sulaikyti melagingus žodžius, tačiau paskutiniu momentu ranka patraukiama nuo burnos ir atsiranda kitas gestas - prisilietimas prie nosies. Beje, pastebėta, kad su amžiumi žmonių gestai tampa mažiau akivaizdžiais, todėl vyresnių žmonių neverbalinę informaciją_skaityti_daug_sunkiau,_nei_jaunų.

4.       Gestų reikšmės

apsimestinis skaitymas, "tyrinėjami" nagai, tikrinami bilietai,                  ženklai

dokumentai, asmeniniai daiktai)

taisomi plaukai, tvarkomi daiktai)

Išvados

1.            Neverbalinė komunikacija - tai informacijos perdavimas be žodžių, kai nenaudojami specifiniai kalbos simboliai.

2.            Neverbalinio bendravimo būdai: asmeninės erdvės valdymas, akių kontaktas, veido išraiška, gestai, kūno kalba, prisilietimai.

3.            Neverbaliniai signalai priimami per jutimo organus. Žiūrėdami, liesdami, uosdami, klausydami, skanaudami gaunam pačią įvairiausią informaciją, kuri paverčiama nerviniais impulsais. Smegenys juos akimirksniu apdoroja ir mes tuoj pat viską suvokiame.

4.            Gestų, naudojamų kasdieniame bendravime yra labai daug ir pačių įvairiausių, tačiau kiekvienas turi vis kitą sau priklausančią reikšmę.

Naudota literatūra

1.      Kauno technologijos universitetas. Bendravimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2003.

2.      Naginevičienė L. S. Profesinė komunikacija. Kaunas: Technologija, 2009.

3.      Suslavičius A. Socialinė psichologija. Kaunas: Šviesa, 1995.

4.      Želvys R. Bendravimo psichologija. Vilnius: Margi raštai, 2007.

[1] visų pripažinta kurios nors kalbos žodžių rašymo sistema.