Informacija paimta iš internetinio puslapio http://www.biografas.lt

Metai: 1904-11-17 - 1945-07-07 Tautybė: Lietuvis Amžius: 20 Profesija: Poetas

Salomėja Nėris, tikroji pavardė Bačinskaitė-Bučienė - lietuvių poetė, nemažai nusipelniusi lietuvių poezijai, kuri iš dalies reprezentuoja Lietuvos pokario kūrybą.

Salomėja Nėris

Gimė 1904 m. lapkričio 17 d.Kiršių kaime, Alvito Valsčiuje (dabar Vilkaviškio rajonas), netoli nuo Juozo Tysliavos, Bradūno gimtinių daugiavaikėje šeimoje. Turėjo du brolius Bronių ir Viktorą, bei sesę Onutę. Šeima buvo giliai tikinti, o tėvas buvo palaikęs ryšius su knygnešiais. 1911 m. mokėsi Alvito pradinėje mokykloje., 1918 m. pradėjo mokytis Marijampolės mergaičių progimnazijos antroje klasėje. Išlaikiusi egzaminus, 1919 m. persikėlė mokytis į Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją. Gimnazijoje prisijungė prie ateitininkų kuopos veiklos ir pasižymėjo kaip gera poetė ir dailininkė.

,,Džiaukis ir dainuok su visu pasauliu, kentėk ir liūdėk vienas." Pačius pirmuosius eilėraščius pasirašinėję Liūdytės ir Juraitės slapyvardžiais, o jau nuo 1923 m. Salomėjos Nėries slapyvardžiu. 1924 m. baigusi Vilkaviškio „Žiburio“ gimnaziją įstojo į Lietuvos universitetą (dabar vadinasi Vytauto Didžiojo universitetas), Teologijos ir Filosofijos fakultetą, kuriame studijavo lietuvių literatūrą. Taip pat mokėsi vokiečių kalbos, pedagogikos psichologiją, dalyvavo ateitininkų meno draugijos „Šatrija“ veikloje. Pirmasis poezijos rinkinys „Anksti rytą“ pasirodė 1927 m. jaunatviškų svajonių, ilgesių, džiaugsmų eilėraščiai, kurių talentingumą pripažino visi kritikai (tarp jų Vincas Mykolaitis Putinas). Iš studenčių S. Nėris išsiskyrė rimtumu, nemėgo tuščių kalbų, stengėsi laikytis nuošaliai, savo išgyvenimų niekam neatskleisdavo. Linksma retai būdavo. Į jos nuotaikas atsiliepdavo viskas, net metų laikai. Tuo metu draugai ją atsimena kaip subtilią, didelio jausmo ir įspūdžių žmogų. Draugiškesnius jausmus palaikė su jaunais poetais, rašytojais - Juozu Tysliava, kilusiu iš to paties kaimo, ir Stasiu Santvaru, Petronėle Orintaite, Vincu Mykolaičiu-Putinu. Buvo įsimylėjusi savo dėstytoją Juozą Eretą. Susikaupusius išgyvenimus išliedavo dienoraštyje arba eilėraščiuose, kuriuos rašė naktimis. Studijų metais S. Nėris atrodė labai jauna, beveik vaikiška, žemo ūgio, šatenė, žaliaakė. Augino kasas, jas nukirpo tik 1929 metais, grįžusi iš užsienio. Mėgo kuklius ir tvarkingus drabužius, dėvėjo aksomo suknutes, papuoštomis baltomis apykaklaitėmis, mėgo įvairias skareles, šalikus, sages, avėdavo aukštakulniais batukais. Ji lankė teatrą ir koncertus. Nors bilietai buvo labai brangūs, poetė geriau atsisakydavusi pietų, bet spektaklio ar koncerto nepraleisdavo. 1928 m. baigė universitetą ir gavo paskyrimą mokytojauti Lazdijų gimnazijoje, kurioje dėstė vokiečių kalbą. 1931 m. Salomėja Nėris pradeda mokytojauti Kaune. Gyvendama tuometinėje Lietuvos sostinėje redagavo lietuvių liaudies pasakas. Tais pačiais metais pasirodo Antrasis eilėraščių rinkinys „Pėdos smėly“, kuris praturtina Salomėjos Nėries kūrybą dramatiškais meilės motyvais, socialinių kontrastų poetinėmis įžvalgomis, romantiniu protestu prieš gyvenimo banalybę ir lėkštumą. Tuo pačiu metu įvyksta staigus posūkis poetės biografijoje: ji nutraukia ryšius su katalikiškąja aplinka ir suartėja su avangardiniu revoliuciniu „Trečio fronto“ sąjūdžiu, patraukta socialinio teisingumo ir visų žmonių brolybės idėjų (ji žavisi Liudviko van Bethoveno (Beethoven) Devintąja simfonija ir jos finale skambančia „Ode džiaugsmui“: „Apsikabinkite milijonai!“). Knyga „Per lūžtantį ledą“ (1935) siejasi su minėtu biografijos lūžiu, kuris jos kūrybai, deja, nebuvo produktyvus. 1934-1936 m. S. Nėris mokytojavo mergaičių gimnazijoje Panevėžyje. Dirbdama mokytoja rengė meno kuopas, prisidėdavo prie literatūrinių vakarų ruošimo. 1936 m. pabaigoje ji ištekėjo už Bernardo Bučo ir gyveno Paryžiuje iki 1937 m. Grįžusi į Lietuvą, S. Nėris buvo paskirta mokytojauti į Kauno trečiąją gimnaziją. Apsigyveno Palemone. 1938 m. išeina rinkinys „Diemedžiu žydėsiu“, už kurį jai suteikiama Lietuvos Respublikos valstybinė premija. Tai S.Nėries poetinės brandos viršūnė, kur jungiasi emocinė gelmė, nuostabus žodžio vaiskumas, užburiantis melodingumas. Rinkinyje dominuoja egzistencinė žmogaus būties, gyvybės ir mirties, problematika, panteistinis žemės jausmas, motiniškumo išgyvenimas („lopšinės lyrizmas“; - Donatas Sauka). Organiškas tautosakos jutimas, sulydytas su individualia pasaulio pajauta, yra jos poezijos savitumo vienas giliausiųjų požymių. Universali žmogaus siela skleidžiasi gimtojo krašto dainų ir pasakų motyvais, gamtos vaizdais, gimtosios kalbos intonacijomis. Nėris įsijungia į ketvirtojo dešimtmečio neoromantikų kartą. Šalia Jono Aisčio, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio ji yra iškiliausioji anų metų poetė. Netrukus (1940) ji dar parašo ciklą Iš M.K. Čiurlionio paveikslų, eilėraštį „Akmenėlis turi šaltą širdį“, poemą „Eglė, žalčių karalienė“. 1940 m. prasidėjo Salomėjos dramatiški išgyvenimai. Ji buvo paskirta vadinamojo Liaudies Seimo atstove, taip pat buvo išrinkta į delegaciją kartu su tokiais intelektualais kaip P. Cvirka, A. Venclova, L. Gira, ir K.Korsakas vykti į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą prašyti, kad okupuota Lietuva būtų priimta į Sovietų Sąjungos sudėtį. Apibūdinant šią delegaciją sakoma, kad jie vyko parvežti Lietuvai saulės. Jai buvo pavesta parašyti poemą Stalino garbei. Poetė tokią poemą parašė. Be to, ji rašė ir daugiau eilėraščių partinėmis temomis. Ligi šiol yra daug įvairių nuomonių apie jos „visišką ištikimumą“. 1941 m. vasarą, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, bėgdama nuo artėjančios vokiečių armijos, kartu su savo sūneliu nusprendė bėgti į Rusiją per Latvijos teritoriją. Važiuojant per kaimyninę šalį, traukinys buvo apšaudytas. Buvo sunaikinta dalis poetės rankraščių, kuriuos ji pasiėmė su savimi. 1944 m. rugsėjo 30 d. sugrįžo atgal į Lietuvą ir apsigyveno Kaune Maironio gatvėje, o vėliau persikėlė į Dainavos gatvę. 1945 m. birželio 8 d. S. Buvo paguldyta į Kauno Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Gulėdama ligoninėje, ji rūpinosi išleisti savo paskutinį eilių rinkinį, kurį rašė gyvendama Rusijoje. Šią knygą S. Nėris pavadino „Prie didelio kelio“, tačiau leidėjai ją pervadino „Lakštingala negali nečiulbėti“. Rinkinys, jai prašant, buvo atneštas į ligoninę. Poetei nepatiko nei pakeistas pavadinimas, nei kai kurie ištaisyti jos eilėraščiai. 1945 m. liepos 7 d. Maskvoje S. Nėris mirė nuo kepenų vėžio. Liepos 8 d. jos palaikai parvežti į Kauną. Liepos 9 d. įvyko S. Nėries laidotuvės. Poetė buvo palaidota Istorijos muziejaus sodelyje. 1998 m. palaikai iš Karo muziejaus sodelio iškilmingai perlaidoti į Petrašiūnų kapines. Apie meilę Juozui Eretui

„Anksti rytą“, 1927 m., „Pėdos smėly“, 1931 m., „Per lūžtantį ledą“, 1935 m., „Diemedžiu žydėsiu“, 1938 m., „Dainuok, širdie gyvenimą“, 1943 m., „Lakštingala negali nečiulbėti“, 1945 m., „Baltais takeliais bėga saulytė“, 1956 m., „Širdis mana - audrų daina“, 1959 m., „Kur baltas miestas“, 1964 m., „Laumės dovanos“, 1966 m., „Negesk žiburėli“, 1973 m., „Kaip žydėjimas vyšnios“, 1978 m.