Pasaulio gyvenimas sugrįžta į savo vagas - vėl pavasaris! Visa, kas gyva, pradeda budintis ir kibti į per žiemą paliktus ir neužbaigtus darbus.

Štai saulės spindulėlis, tarsi žaismingas pūkelis, nutaria pabėgti vuo savo motinos ir aplankyti visą jį supantį pasaulį. Skrisdamas palei gyvybę vėl atgaunančią, pageltusią žolę, jis pabučiuoja iš po žemės belendantį vabalėlį. Šis sukrunta, tarsi nusižiovauja ir taip palieka žiemos miegą kažkur toli toli.Tačiau spindulėlis nesnaudžia ir, rėkdamas visam pasauliui, skelbia: ,,Pavasaris, pavasaris, pavasaris". Į jo šauksmą atsiliepia dar ledų sukaustytas upelis. Jis taip pat, iš miego pabudęs, skubinas keltis ir plugdyti savo vandenis, su savimi nešdamasis žiemos tirpstančius įrodymus. Jo čiurlenimas pažadina ant baltos beržo šakos užsimiegojusį drugelį. Nepatenkintas keliamu triukšmu, nusprendžia skristi šalin ir aplankyti seną savo bičiulį - šalpusnį. Pramerkęs savo geltonas akeles jis įkvepia drėgno, pavasario šilumos prisisunkusio oro, kurio, rodos, pilnas visas pasaulis. Juo mėgaujasi ir iš urvo išlendantis skeltalūpis kiškis, ir pas vilką į svečius bėganti laputė kūmutė, ir plačiomis savo šakomis saulę užstojantis miškų galiūnas ąžuolas, po paskutinio savo ginčo su pasipūtėliu baravyku tapęs dar aukštesnis ir stipresnis. Viskas atrodo gyva, gražu ir linksma.

Spindulėlis, aplankęs visus savo draugus, išskrenda į kaimą, kur savo kiemą dėl žiemos pridarytų aibių tvarko senyva moteriškė. Pasižiūrėdama į netoliese augantį klevą, kur buvo sudeginta visų galų žiemos parankinė morė, ji savo šluotele varo žiemą iš kiemo, kad ši nebegrįžtų bent jau iki kitų metų. Neatsilikdamas nuo šitaip plušančios savo kaimynės, valstietis veda savo bėrį iš tvarto - laikas pavasario darbams. O jų per žiemos sąstingį prisikaupė tiek daug. Rekėtų nuvažiuoti ir į mišką, ir ultimatumą paskelbti visiems girios pagirūnams. Važiuodamas nuo pavasario permainų apsunkusiu keliu, valstietis pasuka į žiemos vargus pakėlusių vargdienių žimkenčių lauką. Apžvelgia žaliuojantį lobį, o jo veide atsiranda šypsenos kibirkštėlė: ,,Bus geras derlius". Pritardami jo minčiai, danguje sučiulba pavasario pranašai vieversiai. Nuo jų neatsilieka ir didžiausia žiemos priešė - pempė. ,,Gyvi, gyvi",- šaukia ji jau sulaužiusi visus dar užsilikusius ledus. Taip ji ruošiasi pirmai pavasario šventei - Kaziuko mugei. Kas su arkliuku, kas pėsčias, o kas ir su modernesniom transporto priemonėm į mugę sutraukia aplinkinių kaimų ir miestų gyventojai. Jau nuo pat pirmosios šios šventės dienos čia netyla siūlančių pirkti ir kainą besilykstančių žmonių balsai. ,,Pirkite tą, pirkite aną, o jei dar ir šitą paimsite, tai pusvelčiu atiduosiu". Tačiau visko matęs pirkėjas nepasidiuoda šioms gražbilystėms ir, numojęs ranka, eina pas tą, kurio prekė ir pigesnė, ir geresnė. Bet ne jis vienas čia renkasi sau prekę. Reikia jau ir Velykoms ruoštis. Kiaušinių, verbų ir saldainių vaikams prisipirkti. ,,O ims ir užklups Velykų bobutė nieko nepasiruošusį, tai ne tik dovanų neteksi, bet ir verbom negyvai užplakti gali",-pasakoja močiutė savo anūkui, o šis nusigandęs bėga ieškoti kiaušinių. Juk reikės visus išmarginti!

Štai kokios pavasario linksmybės ir gamtoje, ir kaime. Visi išsibudinę, visi sukrutę kas savo darbų stveriasi, nes ką čia gali žinoti kas, bus tytoj. Ims ir įsuks į kiemą ponas Speigas su žmona Snieguole ir viską padengs balto sniego pluta. Štai kodėl reikia jau nuo pat pirmos pavasario dienos žiemą varyti iš kiemo ir skelbti džiugią naujieną - pavasaris jau čia.